*alt_site_homepage_image*

1991-ųjų sausis: tos nerimo dienos ir naktys

Naujienos

Sausio 12-ąją mes jau buvome užsigrūdinę – atlaikę „Jedinstvos“  atakas prie Aukščiausiosios Tarybos(AT), kur per alkūnes susikabinę rankomis trimis eilėmis stovėjome mūru, be jokios baimės, galingai nusiteikę apginti, o mano vyras Raimundas ir prie Spaudos rūmų, nors rūmų nepavyko apsaugoti.

12 dienos rytą atvyko sūnėnas Rimutis su draugu (AT gynėjai, turėjo kelias valandas  poilsio) pavalgyti ir nusiprausti ir juokais sako, kad prieš mirtį turim būti švarūs.

Išvakarėse, t.y. 11 dieną, buvome prie AT, išgirdome raginimą, kad reikia saugoti TV bokštą, ten maža žmonių. Vakare bėgom prie bokšto, juk jis čia pat prie namų. Tikrai žmonių mažai ir visi nusiteikę gerai – dainos, rateliai, laužai, jauni žmonės grupelėmis sėdi ant rąstų. Viskas lyg ir ramu, išgirdome padėkas, kad esame ir kvietimą ateiti rytojaus dieną, nes esame labai reikalingi.

Sausio 12 dieną su kaimyne Svetlana Kalandadze, jos dukra Anna, vyru Raimundu ir dukra Raimonda vėl nuėjome prie bokšto. Žmonių daug, girdim kvietimus budėti. Po kelių valandų grįžome namo pailsėti, sušilti. Privirėm 2 kibirus liepų ir čiobrelių arbatos, pasaldinome medumi ir patraukėme prie bokšto. Lig šiol matau, kaip jaunuolis, gležnais pirštais apglėbęs stiklinę, šildo rankas ir godžiai geria. ,,Kaip skanu“, – sako, o aš atsakau, kad ir žolelės, ir medus iš Aukštadvario. „O aš iš Ukmergės“, – atsako vaikinas.

Visų veiduose kažkoks gėris ir nenusakomas jausmas. Arbata greitai baigėsi. Vėl einam namo virti arbatos, vėl atnešam. O Svetlana dar ir kelis batonus supjaustytus įmeta į krepšį. Minioje sutinkam ir pusbrolį Petrą Burbą su žmona Virginija, taip pat pilstančią arbatą. Jų daugiabutis visai čia pat.

Žmonių daugėja. Prieblandoje matau baugias figūras, einančias nuo Lazdynų miškelio. Negera mintis apėmė, gal iš „Jedinstvos“? Po poros valandų su vyru grįžtam namo pailsėti ir tik įėjus suskambo telefonas. Pranešė, kad mano mamą ištiko insultas ir kad atvažiuotume į Aukštadvarį.

Raimundas nubėgo prie bokšto ieškoti Raimondos, juk nepaliksime keturiolikmetės nakčiai. Atvykome pas mamą,  medicinos pagalba suteikta, suleisti vaistai, pastatyta lašelinė, bet greitoji pagalba jos nepaėmė, nes turėjo nurodymus pasiruošti įvykiams. Mama labai  išgyveno. Du anūkai AT gynėjai, o ir mūsų šeima, bent jau apie sausio 10 dienos įvykius žinojo.

Pasikalbėjus su sesėmis atvykome pas Raimundo tėvukus. Buvome išvargę, įjungę TV pamatėm siaubą – televizijos bokšto užėmimą. Ir staiga pradėjo drebėti namas, pasigirdo ūžesys. Supanikavom. Tėvukas užgesino šviesas. Priėję prie langų pamatėm daugybę tankų, mūsų namas prie pat kelio.

Puoliau skambinti kam tik galėjau ir visur užimta. Pagaliau pavyko prisiskambinti „Gimtojo krašto“ žurnalistui Leonardui Aleksiejūnui, mūsų kaimynui. Jis prižadėjo perduoti informaciją toliau.

Sesuo Vanda lieka su mama, o mes – su kita seserimi Stefanija.

Ankstyvą rytą vykstame į Vilnių, juk sūnėnai Rimutis, Česlovas AT gynėjai. Autostradoje ties Gariūnais mus sustabdo tankai. Prieina su automatu kaukazietiškos išvaizdos kariškis, tikrina dokumentus, bagažinę, apžiūri visus. Aš jo pasiteirauju: „Čto tut taikoje proischodit(Kas čia vyksta)?“. O jis: Neznaju, neznaju(Nežinau, nežinau)“.

Tikrinant Raimundo pasą, Raimundas jam sako: „Bratok, perechodi na našu storu, nacionalnym gerojem staneš (Brolau, pereik į mūsų pusę, būsi nacionalinis didvyris)“. O jis: „Ne mogu daragoj, ne mogu“(Negaliu, mielasis, negaliu). Ir parodė priešais stovintiems mus praleisti.

Atvykome tiesiai prie TV bokšto. Dūmų tvaikas, dega žvakės, tvoros, juosusios TV bokštą, sutraiškytos, daugybė tankų, keli kareiviai vemia ir keikiasi, iš bokšto matosi neša maišuose kažką ir krauna į tankus, moteris tautiniais drabužiais kalbina stovinčius karius, rusų kalba kažko prašo, siūlo jiems blynų.

Pamačiau Buivydiškių technikumo meno vadovo Juozapaičio sutraiškytą „Pobiedą“, joje išvakarėse sedėjau, kad truputis pailsėčiau. Aplinkinių namų langai išdaužyti. Užsukome pas pusbrolį Petrą, kuris papasakojo apie grumtynes ir dar pridėjo, kad subūrė vyrus tvorai išversti ir taip padėjęs daugeliui žmonių išsigelbėti.

Namo parėję sužinojome, kad sužeista Raimondos draugė kaimynė  Jurga Aleksiejūnaitė, kurią palikome tą vakarą su kitais klasiokais ir apie kitus sužeistus. Po kurio laiko paskambino Rimutis ir Česlovas, kad AT viskas tvarkoj, lieka toliau budėti. Paruošėm maisto lauknešėlius ir nuvežėm į AT, perduoti visada galėjom. Prie AT žmonių daugybė. Kunigas Robertas Grigas aukoja mišias, susirinkusiųjų minia meldėsi, giedojo, raudojo, dainavo ir vėl meldėsi ir taip ištisai. Jausmas nenusakomas. Kojos nejaučia žemės, karts nuo karto apima silpnumas, atrodo, tuoj susmuksiu, bet po kurio laiko vėl viskas gerai. Pro AT langą į susirinkusius kreipiasi AT Pirmininkas prof. V. Landsbergis, kiti AT vadovai, pateikia informaciją, dėkoja ir kviečia toliau budėti.

Vakare aplankiau kaimynę Svetlaną, jos tėtis, sovietų buvęs aukšto rango karininkas, stovi prie lango ir verkia (iš jų lango gerai matosi TV bokštas). Girdžiu jo žodžius: „Prokliatyje fašysty! S tankami na liudėj! Na liudėj kak na balota!(Prakeikti fašistai! Su tankais ant žmonių! Ant žmonių kaip į pelkę !)“ ir t.t. O Svetlana man tyliai sako – sugriuvo tėtės idealas.

Kitą rytą pas Svetlaną atvyko iš Maskvos 4 jauni idealistai rusai. Jie atvyko mus palaikyti, užjausti ir tikrą vaizdą nuvežti į Maskvą.

Veronika Pilipavičienė

Aukštadvario gyventoja

Nuotraukoje: sovietinės kariuomenės užimtas Televizijos bokštas. Alfredo Girdziušo nuotr.  

P.S. Nuoširdžiai dėkojame Auktšadvario gyventojai Veronikai Pilipavičienei, pirmąkart viešai pasidalijusiai savo prisiminimais apie 1991 metų Sausio įvykius. 

category-img
Projekto vertė
Projekto laikotarpis
project image