Užauginę tris savo vaikus, Natalja ir Valerijus pajuto, kad namuose pasidarė pernelyg tylu. Pora susimąstė, o ką gi toliau veikti. Atsakymas ateiti ilgai netruko – Natalja su Valerijumi prieš trejus metus tapo pirmaisiais budinčiais globotojais Trakų rajone, po kurio laiko savo pirmąjį globotinį šeimoje pasiliko visam laikui ir tapo nuolatiniais jo globėjais.
Sutuoktinių namuose dabar gyvena ne tik globotinis Lukas (vardas pakeistas), bet ir iš nesaugios aplinkos šeimose laikinai paimti vaikai. Su Natalja ir Valerijumi kalbamės, kaip atrodo jų gyvenimas ir kuo jį praturtina globa.
-Kada jus aplankė mintis tapti globėjais? Kaip jūsų šeimoje atsirado Lukas?
N: Mūsų vaikai jau buvo užaugę, kai pagalvojome, kad kažko namuose ir apskritai gyvenime trūksta. Iš pradžių pradėjome dirbti kaip budintys globotojai, gavome globoti pustrečių metų berniuką. Pradėjus globoti Luką po poros mėnesių mūsų visi pradėjo klausinėti, ką galvojame toliau daryti – gal tapsime jo nuolatiniai globėjai, nes mama jo buvo atsisakiusi. Iš tiesų pradžioje turėjome daug baimių, aš konsultavausi net su keliais psichologais, buvo baisu, kad gali pasireikšti ir netinkama vaiko genetika.
Dirbu mokykloje socialine pedagoge ir vieną dieną pas mus atvažiavo vaikų neurologė ir skaitė paskaitą apie vaikų psichologiją. Po paskaitos prie jos priėjau ir sakau: per kelias dienas turiu apsispręsti, ar dabar laikinai globojamą vaiką pasilikti nuolatinei globai, bet man sunku priimti sprendimą dėl įvairių nuogąstavimų. Psichologė man pasakė: iki penkerių metų jūs patys galite stipriai paveikti vaiko tolimesnę raidą į gerąją pusę, o kad atsiras nepageidautini genetiniai dalykai, tai labai nedidelė tikimybė. Tada paskambinau vyrui ir sakau: per valandą tu su sūnum turite apsispręsti, ar pasiliekame Luką nuolatinei globai.
- Ką vyras atsakė?
V: Sakiau, kad užauginome tris, užauginsime ir ketvirtą. Anūkų dar neturėjome, mūsų trys vaikai jau buvo suaugę. Pagalvojau, kad žmona turės kur save realizuoti (juokiasi).
-Kiek jums, Natalja, globojant vaikus padeda tai, kad esate socialinė pedagogė?
N: Išties tai padeda, nes iš arti matau vaikų problemas. Mano darbe buvo vienas toks atvejis, kai labai norėjau padėti vaikui, bet įstatymai man neleido. Jau tada pagalvojau apie globą. O po trejų metų mus su vyru pakvietė į būsimų globėjų kursus, buvome vieni pirmųjų Trakų rajone juos pabaigę.
-Kaip greitai po to, kai apsisprendėte globoti, jums buvo pasiūlytas vaikas?
N: Dar buvome iki galo nepabaigę būsimiems globėjams skirtų kursų ir mums jau paskambino iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, kad yra vaikas. Lukas mūsų dar mėnesį laukė darželyje, kol buvo sutvarkyti visi dokumentai. Mes savo globojamu vaiku džiaugėmės dar jo nematę. Kai pirmą kartą atvažiavau į globos darželį, man jį porą minučių parodė ir davė namo atsivežti nuotrauką, ir visi mūsų šeimoje jį iš karto įsimylėjo tik pamatę nuotrauką. Taigi iš pradžių Luką gavome laikinai globai, o paskui pasilikome nuolatinei.
-Ar domėjotės jūsų globojamo vaiko šeimos istorija?
V: Ne, mums tai visai buvo neįdomu, gavome vaiką tokį, kokį gavome – gaila, bet ir psichologiškai traumuotą – ir stengėmės jam padėti.
N: Pirmuosius tris mėnesius aš naktimis beveik nemiegojau, nes vaikas keldavosi naktį po keturis ar penkis kartus, verkdavo ir per miegus prašydavo valgyti arba, kad jo nemuštų. Iš pradžių mums buvo visai nesvarbu, kokia buvo vaiko praeitis, stengėmės jam padėti, suteikti saugumą, tik paskui sužinojome daugiau informacijos. Jau kai gavome teismo sprendimą dėl globos kartu pateiktuose dokumentuose perskaičiau, kaip su vaiku elgėsi biologinė mama, tai aš ir pykau, ir verkiau. Galvojau: kaip galime taip elgtis su savo vaiku?
-Kiek laiko nuo Luko atsiradimo šeimoje jums prireikė adaptuotis ir įeiti į įprastas gyvenimo vėžes?
N: Būna sunku, kol sustyguoji gyvenimą ir vaikas pripranta prie esamos tvarkos. Paskui globėjui yra labai lengva – jis augina vaiką kaip savo iki 18 metų. Vaikas įsilieja į šeimą ir tiesiog yra tavo vaikas. O jei kyla problemos, tai jos gali būti tokios pačios kaip ir su biologiniais vaikais – didesnės ar mažesnės.
V: Iki šiol normaliai negyvename (juokiasi). Kai sueis 18 metų, gal tada pradėsime normaliai gyventi. Gal tai ir yra priežastis, kad visoje Lietuvoje trūksta laikinų globotojų ir globėjų. Išties, kaip ir auginant biologinius vaikus, taip ir globojant, natūralu, kad kažkiek nukenčia asmeninis poros gyvenimas.
N: Gal kitaip būtų, jei tik vieną Luką globotume. Tačiau kadangi esame ir budintys globotojai, pas mus nuolat gyvena keli vaikai. Kita vertus, tai yra ir privalumas, nes Lukas turi su kuo žaisti ir draugauti. Nes buvo pusmetis, kai laikinų globotinių šeimoje neturėjome, ir patys turėjome nuolat su Luku žaisti, nes jam buvo nuobodu vienam be vaikų.
-Kaip per trejus globos metus pasikeitė jūsų globojamas vaikas?
N: Lukas dabar labai meilus, draugiškas ir paslaugus, mėgsta madingai rengtis. Žinoma, mes jį lepiname. Mūsų vaikai sako, kad aš Luką auginu kaip močiutė. Tai aš ir atsakau, kad močiutės vaikus turi lepinti.
V: Lukas komunikabilus, labai mėgsta bendrauti, prieš tai buvo uždaresnis, dabar labiau išlaisvėjo. Berniukas jautrus, bet ir turi užsispyrimo, parodo savo charakterį.
-Kas jums yra sudėtingiausia globojant vaiką?
N: Mums sunkiausia yra pasiryžti pasakyti Lukui tiesą – kad jis nėra mūsų biologinis vaikas. Visi patarinėja: sukurk pasaką ir taip bus lengviau pasakyti. Bet ką reiškia sukurti pasaką? Galiu jam sukurti pasaką apie mama gegutę. Iš ties širdyje aš tai moteriai net esu dėkinga, kad taip atsitiko, nes kitaip neturėtume šio nuostabaus vaiko, kuriuo labai džiaugiamės.
V: Turbūt nesakysime Lukui tiesos apie jo praeitį tol, kol vaikas pats paklaus, kodėl mūsų skirtingos pavardės. Kol kas jis dar per mažas – jam tinkamai neišaiškinsi, ir pamiršti gali. Paaugs ir geriau viską supras. Įdomu, tai, kad Natalją jis vadina mama, o manęs tėčiu ne – tik vardu. Matyt todėl, kad iki pustrečių metų berniukas gyveno su savo mama.
N: Laikinai globojant vaikams neleidžiama globėjų vadinti mama ir tėčiu – tik vardais, bet Lukas nuo pat pirmos dienos mane vadina mama.
-Kaip jūsų artimieji reagavo į sprendimą pasiimti globoti vaiką?
N: Artimieji reagavo labai teigiamai, visa mūsų giminė labai myli Luką. Mūsų su vyru tėvus jis vadina seneliais. Pernai vasarą mes Luką pakrikštijome. Ir atsitiko toks įdomus dalykas. Krikšto mama pakvietėme tapti mano sūnėno žmoną, kuri kelis metus niekaip negalėjo susilaukti antro vaikelio. Ir žinokite, po krikštynų ji pastojo! Aš sakau: „Asta, tave Dievulis myli, nes tu mūsų Luką pakrikštijai“. Tikras stebuklas įvyko.
-Kokių savybių, jūsų manymu, reikia turėti norint tapti globėju?
N: Reikia nebijoti triukšmo namuose, nes tas, kuris mėgsta tyliai sau sėdėti, yra savanaudis, globėju nebus. Mums jau trūko vaikiško triukšmo namuose, todėl ir nusprendėme tapti globėjais. Pirmiausia reikia noro kažkam padėti.
V: Svarbiausia reikia mylėti vaikus, bet vien mylėti neužtenka – mylėti tu gali, bet traumuotą vaiką pagydyti vien meilės neužteks, dar reikia ir žinių, daugiausiai – psichologinių.
N: Tu turi mokėti valdyti situaciją namuose ir valdyti save, mokėti pažinti vaiką.
-Ką norėtumėte pasakyti ar patarti žmonėms, kurie šiuo metu svarsto galimybę tapti vaiko globėjais?
N: Visų pirma, tai turi būti psichologiškai labai stiprus žmogus. Pavyzdžiui, dabar laikinai globojame dvi sesutes, ir mažoji iš pradžių kiekvieną vakarą rėkdavo nenorėdama gultis miegoti. Su pietų miegu buvo tas pats. Ir aš jau vyrui sakau, kad mane pradeda erzinti visi aukštesni garsai, net televizoriaus. Tada važiuoju į vaistinę ir perku magnį su B grupės vitaminais nervų sistemai pastiprinti (juokiasi). Globojant labai svarbu yra skirti individualaus laiko savo atokvėpiui – mane vyras išleidžia pas kosmetologę, pabūti kažkur ramiai. Labai svarbu pajausti, kai tau reikia atsitraukti ir pailsėti, nes globėjo darbas išties nėra lengvas. Ir gerai, kai vaikus globoja pora – kad galėtų vienas kitą pakeisti ir pailsėti. Reikia iš karto labai įvertinti tai, ar gyvendamas vienas sugebėsi tinkamai pasirūpinti vaiku ir savimi.
V: Norint tapti globėju reikia turėti laiko: ir maistui paruošti, ir drabužiams sutvarkyti, tvarkai namuose palaikyti. Aš dabar jau esu pensijoje, todėl galiu dažnai gaminti maistą, tvarkau namus. Natalja dirba mokykloje, todėl pas mus kas ką gali, tas tą ir daro – padedame vienas kitam ir buityje, ir prižiūrėdami vaikus. Žinoma, dviese yra daug lengviau.
-Ko palinkėtumėte būsimiems globėjams?
V: Visų pirma į globos procesą žiūrėti kaip į sunkų darbą, kad teks atsisakyti savo malonumų – bent jau pradžioje, ir kad teks gyventi dėl kito.
N: Iš tiesų reikia suvokti, kad bent jau pradžioje teks daug ko atsisakyti, gyvenimas bus kiek neįprastas, kol viskas susidėlios į savo vietas. Pradžioje, kol vaikas adaptuosis šeimoje, teks atsisakyti teatrų, ėjimo į svečius, svečių kvietimo į namus. Pamenu, atsiradus Lukui mes buvome kurį laiką tarsi pririšti namuose.
-Kuo jūsų gyvenimą praturtino į šeimą atėjęs globojamas vaikas?
N: Mes niekada nebuvome prisirišę prie kažkokių išorinių malonumų, visą laiką dirbome, auginome savo vaikus. Mums tikras malonumas yra auginti vaiką – kada tu gyveni dėl kažko kito, ne tik dėl savęs. Aš ir savo mokiniams visada sakau: gyvenkite taip, kad jums paskui netektų gailėtis ir kad niekada nebūtų gėda už tai, ką padarėte. O kas gyvendamas nori nuolat patirti malonumą – keliauti, linksmintis, išmaišyti visą pasaulį, tai toks žmogus nepasiims globoti vaiko. Kiekvienas turi savo vertybes. Mums, pavyzdžiui, kelionių į Turkiją tikrai nereikia, užtenka kelių dienų Šventojoje, mėgstame ilsėtis sodyboje Zarasuose.
V: Labai malonūs paprasti kasdieniai momentai su globojamu vaiku – kai Lukas ateina, apsikabina, prisiglaudžia ir taip išreiškia savo vaikišką meilę. Mums gera kartu žiūrėti filmukus, skaityti, vaikštinėti.
-Kuo, jūsų manymu, skiriasi vaiko gyvenimas globėjų šeimoje ir globos institucijoje?
N: Tai kaip diena ir naktis. Šeima ir institucija – visiškai priešingi ir skirtingi dalykai. Žinoma, ir globos namuose yra atsidavusių darbuotojų, kurie labai myli ten gyvenančius vaikus, ir dėl jų stengiasi. Deja, tokių yra labai nedaug – dauguma į globos namus ateina dirbti darbą. Į laikinų globotojų šeimą priimtas vaikas būna ruošiamas tam, kad jis greičiausiai sugrįš į savo šeimą. Arba jei žinai, kad vaikas negrįš namo, per tam tikrą laiką paruoši jį tam, kad jis negrįš į savo biologinę šeimą. Vaikas globotojų šeimoje jaučiasi saugus ir žino, kas vėliau su juo bus.
Kristina Žukovska
