Literatūros paroda „Šv. Kalėdų tradicijos ir papročiai“
„Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo.
Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalbasi.“
Trakų viešosios bibliotekos literatūros parodoje „Šv. Kalėdų tradicijos ir papročiai“ pristatomos knygos, kuriose galite sužinoti apie senovės lietuvių pasaulėjautą. J. Trinkūno knygoje „Lietuvių pasaulėjauta: papročiai, apeigos, ženklai“ pasakojama ir apie žiemos saulėgrąžą. P. Dundulienės knygoje „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ nuosekliai aprašomos visos kalendorinės lietuvių metų šventės nuo Kalėdų iki Kalėdų. J. Kudirkos knygoje „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“ – daug įdomių pasakojimų apie Kalėdų kilmę, advento papročius, Kūčių vakarienę, valgius. O apie paslaptingą Kūčių naktį ir jos stebuklus bei 50 kalėdinių-naujametinių ateities spėjimo būdų rasite autoriaus knygelėje „Kūčių naktis“. Su tautosakine medžiaga, susijusia su lietuvių kalendorinėmis šventėmis, galima susipažinti J. Balio knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės: iš Jono Balio palikimo“, L. Klimkos „Tradicinių kalendorinių švenčių semantika“, B. Buračo „Lietuvių kaimo papročiai“. O štai V. Ufertinger knygelėje „Kodėl mes švenčiame Kalėdas?“ vaikams suprantama kalba pasakojama, kodėl Kalėdos yra šeimos, dovanų ir didelių paslapčių šventė.
Įdomių patarimų ir pavyzdžių, kaip sutikti gražiausią metų šventę, kaip papuošti namus, pasigaminti vaišes ir dovanas, galime rasti žurnaluose: „Mano namai“, „Mano sodyba“, „Ji“, „Virtuvė“.
Tad švęskime šv. Kalėdas jaukiai, saugiai ir išradingai su savo pačiais artimiausiais žmonėmis.
Literatūros paroda „J. Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos puoselėtojas“
Šiais metais gruodžio 30 d. sukanka 160 metų, kai gimė Jonas Jablonskis – Lietuvos kalbininkas, norminęs lietuvių bendrinę kalbą.
Kalbą apie J. Jablonskį norėtųsi pradėti B. Sruogos žodžiais, kurie labai aiškiai nusako tikrąjį kalbininko pašaukimą, nes turbūt daugelis žinome, kad jis vadinamas lietuvių kalbos tėvu. „Jablonskis nėra mokslo žmogus, jis logaritmų tablytėlėmis neskaičiuoja, kiek kurioj kalboj c kaitaliojasi su t ir d ar kuria kita kombinacija. Bet Jablonskis sako: taip žmonės sako. Ir tas jo pasakymas toks pilnas. Ir kiekvienas jo žodis – toks gyvas, kaip gimsta jis pirmapradės nekaltybės širdyje. Tas senukas yra toks jaunas, toks gyvas žmogus“. Iš tiesų Jonas Jablonskis skyrėsi nuo kitų kalbininkų, kurie skraidė kalbos mokslo padangėmis ir stengėsi atskleisti tūkstančius kalbos paslapčių. Jis rūpinosi, kad jo gimtoji kalba būtų švari, kad jos neterštų svetimų vėjų atneštos piktžolės.
Jonas Jablonskis gimė Šakių rajone, Kubilėliuose, 1872–1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1881–1885 m. ir 1888 m. Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką turėjo prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto Jonas Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir Kudirkai, padėjo „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet mažiausiai. Lietuvių kalbos pamoka gimnazijoje įvykdavo tik vieną kartą per savaitę. Mokytojas paskaitydavo Valančiaus ar Daukanto knygelę ir tuo viskas pasibaigdavo; nei linksniuoti, nei asmenuoti mokiniams nereikėdavo, apie jokią lietuvių kalbos istoriją ar rašybos taisykles niekas neaiškino. Visa tai Jonas Jablonskis išvydo tik Maskvos universitete. Po mokslų jis dirbo labai įvairiose vietose (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), į Lietuvą grįžo tik po Spalio revoliucijos (po 1917 metų). Nuo 1922 m. J. Jablonskis buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Jis buvo labai griežtas mokytojas ir dėstytojas, pro jo kontrolę neprasmukdavo nė vienas gerai nepasirengęs mokinys ar studentas.
J. Jablonskio išleistas vadovėlis „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir studija „Linksniai ir prielinksniai“ (1928) padėjo bendrinės kalbos sintaksės mokslo pagrindus. J. Jablonskis su kitais autoriais parengė 2 dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ (1916) ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918), taip pat rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“ (1917).
1927 m. J. Jablonskiui įteiktas aukščiausias Latvijos civilinis apdovanojimas – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas, 1928 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.
Mirė J. Jablonskis 1930 m. vasario 22 d., ir visas Kaunas palydėjo didžiausią lietuvių bendrinės kalbos ugdytoją į amžinojo poilsio vietą Petrašiūnų kapinėse.
Parodoje galite susipažinti su knygomis, kurios pasakoja apie J. Jablonskio šeimos gyvenimą: „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“ (sudarytojos G. Čepaitienė ir L. Lapinskienė), „Konstancijos ir Jono Jablonskio šeima“, J. Jablonskio rinktinių raštų du tomai, A. Piročkino knygos: „Lietuvių kalbos gramatika: J. Jablonskis“, „Prie bendrinės kalbos ištakų: J. Jablonskio gyvenimas ir darbai 1860–1904 m.“ ir kt.
Parengė Irena Jocienė
Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė
